Julius Griška

__Julius – tai kolega, kurio gyvenimo istorija primena nesibaigiantį veiksmo filmą. Jis gyveno keturiose šalyse. Dabartinį išsilavinimą įgijo per klaidą. O jo gyvenimo aprašymas tarsi koliažas iš neįtikėtinų vietų: Julius maistą gamino tūkstančiams kruizinių keltų keleivių, stažavosi pasaulinio garso šefo ir Michelin savininko restorane, gamino A. Butkevičiui ir pasaulio Formulės-1 čempionams lenktynių metu. Dabar Julius dirba kelte „Regina Seaways“ ir jo teigimu, jaučiasi lyg pasakoje. Su naujienlaiškio skaitytojais jis mielai dalinasi mintimis apie darbo jūroje patirtį ir apie tai, kaip pandemija pakoregavo jo supratimą apie laiką, kurį skiriame sau. __

Nuo VAIKYSTĖS labai mėgau gaminti valgyti ir pavalgyti. Tačiau nepaisant to, norėjau remontuoti mašinas – dirbti mechaniku. Po vidurinės emigravau, gyvenau Dubline, padirbęs keliose vietose nusprendžiau eiti mokytis, tačiau mechanikų grupė buvo pilna ir manęs nepriėmė. Kitam koridoriaus gale buvo virėjų grupė, kurioje dar buvo vietos. Tad per šį atsitiktinumą tapau virėju.

DARBAS DFDS - lyg pasaka. Lyginant darbą kruiziniuose laivuose ir dabartinį, DFDS virtuvėje – skirtumas didelis. Kruiziniame laive tūkstančiai klientų, 60 virtuvės darbuotojų, o čia dirbu penkių kolegų komandoje. Svarbiausia suvokti vieną dalyką: virtuvėje nėra vieno žmogaus, dirba viena komanda. Jei vienam sunku – privalai padėti.

Dabartinis DARBO GRAFIKAS man labai palankus. Kruiziniuose laivuose dirbdavome 4 mėnesius, 2 ilsėdavomės, tad dabar dirbdamas aš net nespėju pavargti. Pradėjęs dirbti DFDS eidavau padirbti dar ir grįžus iš reiso, bet dabar stengiuosi daugiau laiko skirti sau. Gal padėjo ir užgriuvusi pandemija, kai aplink visa kas ir žmonės šiek tiek sustojo, sulėtėjo. Man tuoj 40, o aš visą gyvenimą kažkur bėgau, dabar pats laikas nustoti plėšytis.

Man patinka JŪRA ir aiškios ribos, kurias ji nubrėžia. Atidirbi savo pamainą, ir išėjęs namo laisvam mėnesiui tiesiog pamiršti darbą. Jis neina paskui tave namo.

Gerokai prieš dešimt metų dirbau Birštone, buvau jaunas, ambicingas trisdešimtmetis ir laikiau save BAISINGAI GERU ŠEFU. Virtuvėje dirbau su jaunu vaikinu iš Prienų – vėjavaikiu, kuriam dar labai rūpėjo sijonai. Tą kartą buvo švenčiama Lietuvos moterų krepšinio rinktinės pergalė. Susirinko federacija, A. Sabonis, A. Butkevičius, o rėmėjai padovanojo jiems du didžiulius kalakutus – mes juos turėjome paruošti šventinei vakarienei. Norėjau gaminti pats, bet kolega sakėsi žinantis labai gerą marinatą su kiviais. Po nakties marinavimo, kalakutus radome visiškai netinkamus, ištižusius. Nebuvo kur trauktis, teko juos iškepti, nors mėsa buvo sausa, oda ištižusi. Galiausiai kalakutus gausiai glazūravome medumi, apdėjome karštais vaisiais ir kažkaip išsisukome, tačiau į salę pjaustyti mėsos nėjau, siunčiau tą vaikį iš Prienų.:)

LAISVALAIKIU esu aktyvus žmogus. Mėgstu sportą, vaikščiojimą gryname ore, grybavimą, žvejybą, krepšinį, futbolą, bet tuo pačiu galiu visą dieną sėdėti ant fotelio ir žiūrėti televizorių.

GERIAUSIAS PATARIMAS, KURĮ ESU GAVĘS - daryk gerai arba nedaryk iš viso.