Indrė Vaškytė

*Pokalbis su Indre Vaškyte (DFDS) *

Indre, esate DFDS keltų aptarnavimo vadovė. Tai atsakingos ir svarbios pareigos. Papasakokite, kokias užduotis atliekate? Kokie iššūkiai kyla organizuojant vienos didžiausių Europos keltų kompanijos laivų aptarnavimą? Kas Jūsų darbe yra sunkiausia, o kas – labiausiai patinka?

Kaip aptarnavimo vadovė esu atsakinga už keleivių aptarnavimą, bei keleivių ir įgulos narių saugumą kelionės metu. Turiu organizuoti aptarnaujančio personalo darbą, numatyti galinčias kilti problemas ir imtis priemonių problemų prevencijai. Objektyviai priimti sprendimus , efektyviai ir teisingai spręsti konfliktus.

Siekiant užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams ar darbo sutrikdymui reikia stebėti ir tikrinti kelto gamybines ir viešąsias patalpas, aptarnaujančio personalo darbo vietas.

Iškilus grėsmei laivui ar keleiviams privalau nedelsiant informuoti laivo kapitoną. Kiekvienas aptarnavimo vadovas taip pat yra ir keleivių evakuacinės grupės vadas, kuris kontroliuoja keleivių bei įgulos narių skaičių evakuacijos metu. Savo žinias ir įgūdžius tobuliname mokomųjų simuliacijų metu, kurių scenarijai būna labai įvairūs.

Dauguma mano komandos narių yra jau ne vienerius metus jūroje skaičiuojantys žmonės, todėl ypatingų sunkumų nekyla. Manau svarbiausia iškylančius sunkumus priimti kaip naują patirtį. Būtent darbas komandoje man ir patinka, visi esame labai skirtingi žmonės su skirtingomis patirtimis ir gyvenimais.

*Jūsų istorija kaip iš pasakos – Jūsų gabumai buvo pastebėti, todėl nuolatos kilote karjeros laiptais. Papasakokite, kokia buvo šios kelionės pradžia? Kaip patekote į keltą? O gal nuo vaikystės svajojote būti jūrininke? *

Tikrai niekada nesvajojau apie tokį darbą. Tačiau viskas prasidėjo nuo to jog baigusi mokyklą ieškojau darbo kurio grafikas nebūtų labai įtemptas ir galėčiau jį derinti su studijomis.

Taip atsidūriau įmonėje kurios darbuotojai, kol laivas keletą valandų stovi Klaipėdos uoste, ateina valyti laivo keleivinės dalies patalpų. Toje įmonėje dirbau dvejus metus. Tuomet sulaukiau pasiūlymo susitvarkyti reikalingus dokumentus ir pabandyti įsidarbinti DFDS.

Laipsniškai perėjau visas aptarnaujančio personalo pozicijas- nuo kajučių valymo iki dabartinių savo pareigų. Ši patirtis man labai padeda darbe, kadangi perėjęs visus laiptelius žinai kiekvienos darbo pozicijos pliusus ir minusus, gali dalintis patirtimi ir patarimais.

Negaliu teigti, kad mano tikslas buvo tapti aptarnavimo vadove, progresas vyko natūraliai. Vadovai visada skatino semtis žinių ir tobulėti. Su dideliu noru dalyvaudavau kompanijos rengiamuose mokymuose, bei lyderystės kursuose.

Daugeliui gali pasirodyti, kad Jūsų darbas – labai egzotiškas ir romantiškas, daug laiko praleidžiate jūroje. Ar išvengiate jūros ligos? Ar mokate surišti jūrininkų mazgus? Kokie sunkumai kyla – jei kyla – moteriai jūroje? Kokie sunkumai apskritai kyla, kaip žmogui? Kaip pavyksta su jais susidoroti?

„Jūros ligos“ neišvengia niekas, tik kiekvieno žmogaus organizmas į tai reaguoja skirtingai. Man dėl to sunkumų nekyla, o jei supimas ir stipresnis jaučiu tik silpną nuovargį. Ir keleiviams visada patariu jaučiant supimą pakvėpuoti grynu oru, stebėti horizontą bei atsipalaiduoti.

Asmeniškai man gana sunku sugrįžti iš rėžimo „namai“- bent jau keletą dienų pradėjus reisą.

Kai palieki namiškius, nedalyvauji šeimos susibūrimuose jautiesi šiek tiek atskirtas. Visgi tai nėra darbas nuo 8 iki 17 kai vakare grįžti namo ir atsiriboji nuo darbo reikalų. Visą mėnesį verdi tame pačiame puode, taigi psichologiškai kai kam gali būti sunku. Todėl labai svarbi atmosfera komandoje kurioje dirbi. Nuoširdumas ir supratimas yra vienos kertinių dalelių, padedančių išlaikyti pozityvumą.

Kaip derinate darbą ir laisvalaikį? Juk darbas kelte netelpa į tradicinę „nuo 8 iki 5“ darbo dieną. Ar dėl unikalaus grafiko nekenčia asmeninis gyvenimas? Kaip atrodo Jūsų darbo grafikas?

Dirbu keturias savaites, po reiso tiek pat laiko būnu namie- pasitaiko, kad tenka padirbėti ir ilgiau. Bėgant metams šis darbas tapo gyvenimo būdu todėl mano artimieji jau įpratę prie tokio darbo grafiko -asmeninis gyvenimas nuo to nenukenčia. Su šeima visada palaikome ryšį bendraujame, dalinamės kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais. Turiu nuostabius tėvelius, iš jų visada jaučiu didžiulį palaikymą ir rūpestį. Geriausia psichologo konsultacija man yra, skambutis mamai.

Šią vasarą DFDS kelte „Regina Seaways“ atsitiko unikalus įvykis – pirmą kartą per 20 metų kelte gimė kūdikis. Indre, buvote viena iš įgulos narių, kurie padėjo priimti gimdymą. Kaip jautėtės tuo metu, kai supratote, kad turite padėti į pasaulį ateiti naujai gyvybei? Iš kur sėmėtės drąsos? Ką tiksliai darėte, padėdama vokietei gydytojai priimti kūdikį? Kaip suprantame, esate apmokyti pirmosios pagalbos ir kaip elgtis kritinėmis situacijomis, tačiau greičiausiai gimdymas nebuvo tarp jų, tiesa?

Taip, tiesa, ši patirtis buvo ypač netikėta.

Naktį, pakeliui į Kylio uostą, man paskambino vyresnysis kapitono padėjėjas ir paprašė keleivių tarpe pabandyti surasti mediką. Atėjus į kajutę supratau, kad situacija unikali ir tik pirmosios pagalbos žinių neužteks. Laikantis procedūrų esant labai rimtai situacijai konsultuojamės su medikais telefonu taip pat skubame ieškoti medikų tarp keleivių, yra kviečiamas sraigtasparnis. Nes laive gydytojo nėra.

Atsiliepė pediatrė kuri apžiūrėjo gimdyvę ir priėmė kūdikį. Savo ruožtu mes vykdėme visus medikės nurodymus, stengėmės, kad viskas vyktų sklandžiai ir nieko netrūktų. Lengviau atsikvėpėme, kai mama su naujagime buvo išskraidintos į ligoninę ir perduotos medikų priežiūrai.

Tokiais momentais mąstymas persijungia į kitą režimą, tiesiog darai tai ką privalai, kadangi keleiviui įlipus į laivą jis tampa mūsų atsakomybe, turime daryti viską, kad susiklosčius nenumatytai padėčiai jam būtų suteikta visokeriopa pagalba.

Asmeniškai man padarė įspūdį, mamos ramybė ir susikaupimas. Belieka tik džiaugtis, kad viskas praėjo pakankamai sėkmingai, o mergaitė turės išskirtinę gimimo istoriją. Šis įvykis ilgai išliks, tiek mano tiek, visos įgulos atmintyje.

__Esate dar labai jauna, bet jau pakilote nemažai karjeros laiptelių. Kur matote save po penkių, dešimties metų? Kokios yra ateities svajonės ir ambicijos? __

Dirbu mėgstamą ir labai įdomų darbą, kuriame turiu galimybę tobulėti kaip specialistas ir asmenybė. Ir kol kas keisti nieko neplanuoju. O kas bus po penkių ar dešimties metų negaliu nuspėti, nes ir prieš įsidarbinant šioje kompanijoje mano planai labai skyrėsi nuo to kuo užsiimu dabar. Kaip sakoma „mes planuojame, o Dievas juokiasi“.

__Darbas laive neatsiejamas ir nuo rizikos – kaip nusiraminate? Kaip nuraminate keleivius, kuriems nedrąsu? Kaip padrąsintumėte tuos, kurie bijo plaukti? __

Rizika neišvengiama keliaujant, bet kokiu transportu.

Svarbiausia žinoti savo pareigas, atsakingai klausyti ir vykdyti duotus nurodymus. Jei nuolat atnaujinsi savo žinias, nejausi nerimo.

Retai pasitaiko keleivių kurie akivaizdžiai parodo jog bijo būti laive, tačiau jei ir pasitaiko, paaiškiname kad pasitikėtų kelto įgula ir kapitonu. Keltais keliauti yra saugu.

__Kaip darbo specifika pasikeitė karantino sąlygomis? Juk keltų įgula negali dirbti iš namų. O gal sudėtingos sąlygos išmokė vertingų profesinių pamokų? __

Laikantis visų saugumo priemonių užtikrinant tiek įgulos tiek keleivių saugumą. Teko uždaryti kai kuriuos komercinius taškus, barų ir restoranų zonas. Klaipėdos uoste atvykdavo medikai daryti COVID-19 viruso testų, pailgėjo išlaipinimo procedūros laikas- ne visiems keleiviams tai buvo priimtina, žinoma susidūrėme ir su neigiama reakcija į pasikeitimus.

Darbo sąlygos buvo tikrai ne iš lengvųjų, tiek psichologiškai tiek ir fiziškai. Reikėjo dar labiau susitelkti kaip komandai, ir tai tik parodė jog dirbant išvien puikiai susitvarkome.

*Dirbdama kelte nuolatos atsiduriate tarp skirtingų valstybių. Ar nekyla noras pasilikti? Kuo žavi ir traukia Lietuvos krantai? Kokia yra mėgstamiausia vieta? *

Vadovaujuosi principu „ visur gerai, bet namie geriausia“ :)